FANTASTIKA, DAILE, POEZIJA IR VISI KITI EKSPERIMENTAI

Laufota. Iš kur tas žodis? Prisiminimų nuotrupos susiplakė į vientisą nesuvokiamą gniužulą. Iš jo sąmonės paviršių išplaukė tik šis pavadinimas.Pavadinimas? Taip. Šiuo vardu kažkas pakrikštijo košmariškų reginių grandinę, kurioje nepalioviau suktis…

Sėdžiu ant balkšvos jūros pakrantės, tarsi laukčiau pats savęs, o laikas nugarmėjo amžinybėn. Apėmė jausmas, lyg būčiau Palangoje: virš galvos plytėjo  mėlynas dangus, o jūra putojo it Baltija. Už smėlio kopų augo pušys. Trūko tik žmonių ir Saulės (jos nesimatė, nors dangus buvo šviesus kaip dieną).

Gal šie vaizdai tik vizija? Jei taip, sakyčiau, vykusi. Nuo jūros dvelkė sūri vėsuma. Krantas maloniai šildė kūną. Regėjau vaiskų dangų ir balzganą smėlį, girdėjau bangų mūšą ir stebėjau savo senamadišką laikrodį, tiesa,  besielgiantį tarsi sapne: valandų rodyklę sukosi tarsi vijurkas, o sekundžių – net nesimatė! Pagaliau išvydau ir kažkokį judantį padarą, nuropojusį nuo  artimiausios kopos. Jis priminė pilkšvą kirminą, skendintį keistoje migloje. Bet netrukus šliužą gaubusi migla praplyšo. Atrodo, viskas realu. Dar tikroviškiau girdėjosi sutvėrimo šnopavimas. Sunerimau: kirminas savo milžiniškomis akimis tyrinėjo mane, gal mąste – valgomas aš ar ne.

Lengviau atsikvėpiau, kai padaras pūkštelėjo jūron. Staiga savo išvargusioje galvoje pajutau tiesiog nepakeliamą skausmą. Tarsi kas mėgintų išgręžti smegenyse skylę. Tas skausmas pasirodė toks aštrus, kad  nejučia susigriebiau už plaukų. Apčiuopiau… įkaltą vinį! Lipnus kraujas tekėjo per plaukus ir skruostus. Sukaupęs visą drąsą pamėginau tą “daigą” išrauti, bet tą pačią akimirką netekau sąmonės.

Atplėšęs akis pajutau jūros vėsą. O viešpatie! Nejau esu dar gyvas? Paliečiau viršugalvį. Tikėjausi ten aptikti styrančią vinį, tačiau, mano nuostabai, jos ten  nebebuvo. Glosčiau plaukus, bet nepajutau jokio dilgtelėjimo, neapčiuopiau ir sukrešėjusio kraujo. Gal sapnuoju? O gal man prisisapnavo ankstesni vaizdai?

Į  savo laikrodį nebekreipiau dėmesio. Šis pasaulis nepripažino laiko. Atsistojęs net nežvilgtelėjau į dangų, kuriame, kaip jau buvau patyręs, nespindėjo joks šviesulys. Nutariau palikti pajūrį ir eiti tolyn nuojo, tikėdamasis išvengti naujų nemalonių įspūdžių.

Vos spėjęs peržengti  kopas išvydau mažų trobelių miestą. Lyg Disneilendą. Jame vaikščiojo mažyčiai žmogeliukai, primenantys pasakų trolius. Tik būtybės buvo mažesnės ir, atrodo, protingesnės. O viena siaurute gatvele slinko garinis omnibusas. Pūškuojantis  jo katilas vertė tirštus dūmus. Iš vienos trobelės, didesnės už kitas, išsirito nemažas muškietomis ir kardais ginkluotas būrys. Atrodo,  visi pastebėjo nematytą padarą, tai yra mane.

Skubėjau pasislėpti medžių tankmėje, bet greitai supratau, kad augalai man yra per žemi. Tuomet  pasukau  atgal prie jūros, tačiau, mano nelaimei, ten jos nebebuvo. Slidžiu ir drėgnu dugnu ropojo geležimi kaustytas roplys. Jis kėlė tikrą gamyklos triukšmą: cypė, džeržgė, bildėjo.

Neturėjau jokio ginklo. Galėjau pasigirti tik diržu su sagtimi O drakoną primenantis  sutvėrimas be paliovos artėjo. Smukau į kairę. Bet ten išgirdau aidint šūvius. Mažytės kulkos susmigo į drabužius ir nuogas rankas. Vos nesuklikau iš skausmo. Ėmė sunktis kraujas. Pamačiau tarp mažų medžių paslėptas miniatiūrines patrankėles. Driokstelėjo salvė. Vienas atšvilpęs sviedinys sutrupino dešinės kojos kelį ir aš suklupau. Iš nevilties jau ketinau surikti: “ Nešaukit!” Bet slopstantis balsas ištirpo velnioniškame triukšme.

Išsitiesiau ant žemės. Netrukus išvydau manęs link lekiančius ginkluotus trolius. Vėl pasipylė kulkos, bet jų papliūpa staiga nutrūko. Tarp medžių pasirodė ugnimi alsuojanti drakono galva. Užpuolikai išsilakstė. Apimtas  nevilties laukiau paskutiniosios…

Drakonas nebuvo toks milžiniškas, kaip iš pradžių pasirodė. Geležinis padaras prilygo tik… nedideliam šuniui. Galop suvokiau, jog tai viso labo  geležinis šuo. Sutvėrimas prisiartino ir ėmė laižyti kulkų bei sviedinių  išdraskytas žaizdas. Vėl atgijęs aštrus skausmas privertė keturkojį vyti šalin, nors  iš pradžių pasigailėjau tai padaręs. Nubėgus šuniui pastebėjau nelemtų trolių galveles. Tie niekšai, matyt, atgavo drąsą ir greit apspito mane. Po mažą miškelį aidėjo jų keisti balsai:

-Heru an lū!

-Lut an stragors!

-Ea nool nat!

Keista, bet suvokiau tų šūksnių reikšmę:

-Jis išgelbėjo mus!

-Jis nuvijo stragorą!

-Pavojus praėjo!

Troliai keliaklūpsčiavo prieš mane ir atsiprašinėjo. Tai man sukėlė šypseną. Kai kas iš nykštukų sapaliojo, jog esu jų  garbinamo dievo Ramroto pasiuntinys. Būčiau nusijuokęs, jei ne kaustantis skausmas. Norėjau tuos padarus išvaikyti, bet susitvardžiau.

-Jūs negerai pasielgėte su manimi…

Daugiau pasakyti negalėjau nieko.

Mane gydė. Praslinko, ko gero, nemažai laiko, kol pasveikau. Kad Laufotoje nėra dienos ir nakties kaitos, tvirtai įsitikinau, bet priprasti prie to niekaip negalėjau. Troliai, išgirdę apie pasaulį, kuriame esama tamsos, labai nustebo ir prisiminė senas legendas, pasakojančias apie išnykusią Tamsą, apie kaitrius šviesulius, apie žemę kaustantį ledą…

Tie žmogučiai nepamiršo manęs dosniai apdovanoti. Už išgelbėjimą. Be to, buvau deramai maitinamas. Tačiau kartą nutariau išeiti. Tai išgirdę troliai nuliūdo Turėjau nedelsdamas iš čia kaip nors išsikrapštyti, tačiau nežinojau kaip. Šis pasaulis spėjo  jau gerokai įgristi. Jaučiausi vienišas – iki šiol nesutikau nė vieno žmogaus. Laiką (įdomu ar ilgai?) leidau nykštukų kompanijoje. Tiesa, kartą buvau susid9ūręs su barzdotomis, kur kas didesnėmis už trolį būtybėmis, kurios mano globėjus gaudė tinklais. Barzdočiai  buvo tikri kanibalai – pats regėjau, kaip kelis trolius gyvus surijo. Pasibaisėjau, visa tai matydamas. Suskubau ginti trolių. Užpuolikai, nors tebuvo man iki juosmens, neketino greitai  pasitraukti iš svetimos teritorijos. Tik mano ryžtas ir ūgis privertė juos dingti.

Dažnai sugrįždavau prie jūros. Tuščią jos duburį vėl buvo užliejęs sūrus jūros vanduo. Vos tik išgijau, nutariau joje išsimaudyti. Prieš būsimą kelionę. Troliai, išgirdę apie mano ketinimą, ėmė kone klykti:

-Nebrisk ten! Hiulona pagrobs! Tu ištirpsi joje!

Nelabai supratau, ką jie turi galvoje taip sakydami. Bet tąkart taip ir neišsimaudžiau.

Gyvendamas Laufotoje, domėjausi to pasaulio istorija ir ypač geografija. Sužinojau, kad nė vienas šio krašto gyventojas neplaukioja laivais. Pasak trolių vado Esineco, “vandenynai ir jūros yra gyvųjų kapas”. Ten, suvokiau, eina visi mirti, tad nedera kapų ramybės drumsti laivais. Dėl to trolių žinios apie savąjį pasaulį buvo itin skurdžios. Net mokyčiausias krašto gyventojas krašto gyventojas man sušuko:

-Argi nežinai, kad gyvename Terijaus žemėje, kurios forma primena Sinhalo kardą?

Nenorėjau ginčytis su tuo išminčiumi, tik paklausiau:

-Gal pasakytumėte, ar jūsų žemėje gyvena išmanantys dangų?

-Už miškų gyvena Ireto garbintojai. Kalnuose jie turi ilgus vamzdžius, jais stebi Gelmorą, - gavau atsakymą ir susiruošiau kelionėn, pažadėjęs nykštukams greitai grįžti.

Kelias nebuvo tolimas. Perėjau  juokingai nedidelį miškelį, perbridau porą upeliūkščių, aplenkiau kelis miniatiūrinius miestukus, nužingsniavau lygia pieva ir pasiekiau kalnų pašlaites. Tiesa, kalnų būta vis dėlto nemažų, tačiau observatoriją aptikau nesunkiai.

Kai prisiartinau, pro  mažytes pastato dureles išlindo pora driežus primenančių padarų., vos siekiančių mano kelius. Bijodamas išgąsdinti mažuosius mokslininkus, kuo tyliau tariau:

-Atėjau iš Anuhario žemės…

-Tu čelubų draugas? – drebančiu balsu paklausė vienas padarėlis.

-Aš tik jų globėjas,  - atsakiau.

-Ramroto pasiuntinys?

-Gal ir taip. Girdėjau, jūs išmanote dangų.

-Mes… truputį išmanome. Pro šlifuotus stiklus  matome Ushubą. Stebėjome Gelmoros pabaigą.

Gelmora, jau iš trolių išgirdau, yra šventas kosmoso pavadinimas.

-Tai gal žinote, ar kas nors oru skraido kaip paukščiai?

-Dievai neleidžia. Dangus yra šventas…

-Ar nėra buvę, kad kas nors išskristų į Gelmorą?

-Ne, - vos ne choru atsakė abu astronomai.

Ėmiau perprasti  visas keistybes: vieni bijo  jūros, kiti – dangaus,  o treti, ko gero, lyg kokie lamaistai garbina žemę ir neleidžia jos niekam dirbti. Velniop tas absurdiškas sapaliones! Prisiminiau Žemę, kurią, rodės, palikau prieš tūkstančius metų… Susikrimtęs grįžau pas trolius. Mane sutiko su keista muzika ir gausiomis vaišėmis. Valgydamas užsnūdau…

Prabudęs pajutau, kaip maudžiantį kūną spaudžia žemė. Dūsau – trūko oro, grumstai byrėjo tiesiai į gerklę. Nejau vėl staigmenos? Ėmiau lyg pašėlęs blaškytis, kol atsidūriau šviesoje. Pasirodė, jog tie niekšai mane buvo subadę mažomis ietimis ir apipylę geroku žemės sluoksniu. Netoliese išvydau klaikią pragaro pabaisą – milžinišką tamsią gyvatę, kuri, atrodo, nekantravo padaryti man galą. Savo dvišaku liežuviu ir plieniniais dantimis.

Prakeiktų trolių niekur nesimatė. Atsistoti nepajėgiau. Aplink jutau drėgmę jutau drėgmę, tad pamaniau, kad  būsiu smarkiai nukraujavęs. Tačiau buvo ne taip. Dabar manę supo jūra. Kairėje pastebėjau pažįstamą krantą. Kol dairiausi, gyvatė kažkur dingo. Apsidžiaugiau pagalvojęs, jog grįžau į savo pasaulį. Tačiau netikėtai mane užpuolė kadaise išvaikyti barzdočiai. Jie rėkavo:

-Tva kam diū! Tva kam too.

Supratau, kad anie mane vadino asilu ir paskutiniu avigalviu. Įsiutęs norėjau juos visus išvaikyti, bet  padarai ėmė mane čaižyti  aštriais rimbais ir galvą suspaudė nepakeliamas skausmas…

Perbraukiau ranką per pilvą, tikėdamasis ten rasti susmaigstytų iečių ar išdraskytų žarnų, bet nieko panašaus nebuvo. Net skausmo nejutau. Netrukus išvydau juodaplaukį vyruką baltu chalatu. Gydytojas? Vis dėlto nesu sveikas? Bet šį klausimą nustelbė kita mintis: regėjau žmogų, vadinasi, esu Žemėje?!

Gydytojas, atsukęs nugarą, kuitėsi prie nedidelio medicininio vežimėlio. Ant staliuko gulėjo laikraštis. Jame pastebėjau savo nuotrauką. Perskaičiau: “Baltijos pajūryje aptiktas keistu kombinezonu vilkintis vyriškis. Jis blaškėsi, rėkė ir be paliovos vapaliojo nesuprantamus žodžius, todėl paguldytas į psichiatrinę…”

Aš psichiatrinėje? Gydytojas, iškėlęs švirkštą, prisiartino.

-Mos lane hore ir? – paklausiau ir staiga susigriebiau, jog kalbu troliškai.

Mėginau prisiminti savąją kalbą. Apėmė siaubas, kai suvokiau, jog pastangos bergždžios.

Išsišiepęs gydytojas taikėsi įdurti. Pašokau iš lovos ir puoliau  durų link. Tačiau kone atsitrenkiau į du stambius žaliūkus. Jie mikliai užmaukšlino man baltą palaidinę ilgomis rankovėmis ir netrukus voliojausi ant grindų, prispaustas tvirtų rankų. Pajutau aštrų dūrį į nugarą…

Kažkas mane spardė lyg niekingą vergą. Per kūną važiavo ilgas prekinis sąstatas. Rėkiau, meldžiau pasigailėjimo, bet veltui. Mane kankinantys žmonės (greičiau pragaro išperos!) vilkėjo senamadiškus apdarus, tad maniau, kad patekau į antikos laikus. Nuomonę pakeičiau atsidūręs elektros kėdėje. Buvau ant pakylos lyg bokso ringe, o aplink ūžė įsiaudrinę žiūrovai. Jei ne tinklinė tvora, ko gero, būčiau sudraskytas į skutelius. Netoliese mindžikavo du rūstūs sargybiniai, ginkluoti liepsnosvaidžiais. Kažkoks tipas krapštėsi prie pultelio, matyt, ketindamas paleisti tą pragaro mašiną, kurioje sėdėjau. Nukrėtė šiurpas. Nesavu balsu suklikau:

-Nejunkit! Nejunkit, pasmirdę niekšai!

Mano balsą užgožė publikos staugimas. Pamėginau išsivaduoti ir netikėtai diržai trūko. Ėmiau kristi į juodą bedugnės gerklę.

Po akimirksnio pasijutau begulįs jaukiame pažįstamame kambaryje. Pagaliau grįžau  į savo butą. Galva  tvinkčiojo, lyg joje būtų įtaisytas stūmoklis, iš mano smegenų mušantis sviestą. Į apytamsį  kambarį įėjo žmona, regis, matyta prieš šimtą metų. Ji pasilenkė ties manimi. Nusišypsojo. Gėrėjausi jos švelniais bruožais. Bet kas tai? Airos veidas ėmė sparčiai keistis. Netrukus žmona virto susiraukšlėjusia, perdžiūvusia baidykle ir klaikiais dantimis įsikabino man į gerklę. Paplūdau krauju.  Ir greitai virtau tokia pačia perdžiūvusia mumija. Šiaip  ne taip įsirioglinau į sarkofagą, kažkodėl skambantį lyg bažnyčios varpas.

Kai mano sarkofago dangtis atsivožė, pastebėjau mažytes trolių trobeles ir kelis krutančius diližanus. Troliai karine rikiuote žygiavo naikinti priešų. Kariūnai, išvydę mane (ačiū Dievui, nebebuvau mumija), kvietė prisidėti prie jų, bet atsisakiau.

Patraukiau pas dangaus garbintojus. Priėjęs observatoriją išgirdau balsus:

-Pamėginkime kilti į viršų.

-Galime.

-Surink kodą? Greičiau, kol vėl neprasidėjo tas košmaras.

-O man atrodo, kad mes niekada neišsikrapštysime iš čia…

-Prakeiktas Kolvesterio paradoksas! Ir kas galėjo pamanyti, kad iškaršusio senio teoriniai sapaliojimai ims ir pasitvirtins? Baigiu pakvaišti nuo tų klaikybių! Na ir prisižiūrėjau vaizdelių, kai patekome į erdvėlaikio sūkurius. Štai dar vienas to absurdo teatro aktorius. Žiūrėk, koks žvynuotis artėja!

-Tai joks ne žvynuotis! Jis vilki  tokia pačia uniforma kaip mes…

Du gauruoti sutvėrimai žuvies galvomis virto astronautais, observatorija – kosmobiliu. Įsiropščiau į vidų pas savo bendrakeleivius. Abu kažkodėl nepatenkinti spoksojo į mane.

-Tai tu, Egi?

-Aš, aš. Argi nematote? Esu tikras! Ne vaiduoklis.

-Taigi esame visi,  - ištarė kosmobilio vadas. – Laikas grįžti namo…

Prisiminiau mūsų skrydį į Lautariaus 273 sektorių. Aptikome paslaptingąją pilkąją skylę. Nutarėme ją ištirti. Taip ir įkliuvome. Tikrai pats laikas grįžti… Tačiau mechanikas (o siaube!) iššiepė klaikius nasrus ir iš visų jėgų smogė man į krūtinę aštriu trišakiu.

Sąmonę užpylė juodo tušo banga…

Turinys: vėlų lietingą ir vėjuotą vakarą  virš miestelio kažkas sužibo. Tai  nebuvo žvaigždė arba žaibas. Objektas šmestelejo iš viršaus į  pažeme. Po to išnyko už miško masyvo…

Rytas buvo saulėtas. Kažkas miestelyje ėmė pasakoti keistas naujienas. Miške kažkas pastebėjo gilią duobę ir keistas kažkokio aparato nuolaužas. Aplinkui medžiai išlaužyti, apdegę. Tačiau niekur nerasta jokų sužeistų ar žuvusių žmonių. Rasta tik neįtikėtinų radinių.

Per pietus žmonės vien apie tai ir kalbėjo. Susirinke miestelio aikštelėje aptarinėjo naujienas grupelė vietinių  gyventojų. Keli mokytojai, bibliotekininkė, muziejaus įkurėjas ir dar kažkas. Buvau ir aš ten. Nustebęs apžiūrėjau  muziejininko rankoje laikomas dvi knygas. Kažkas turėjo keistus žemėlapius, kurių vienas nedidelio stalo paviršiaus dydžio. Žemėlapis buvo panašus į įprastą, tačiau greitai supratau, kad jis labiau primena fantastinį. Pagal mąstelį  vaizduojamas paviršius buvo  gerokai didesnis už Žemės planetą. Be mums įprastų žemynų ir salų čia būta dar kelių, tiesiai į rytus nuo Azijos žemyno. Vienas labiau išsilavinęs miestelėnas ėmė pasakoti  apie hipotezę, pagal kurią čia vaizduojama žemė yra praeityje, prieš daug milijonų metų, kai buvo dvigubai didesnė už dabartinę.

Tos dvi knygos, kurias galėjau ir aš apžiūrėti, regis buvo fantastinės. Viena iš jų – Rėjaus Bredberio parašyta. Tačiau niekados pats nebuvau girdėjęs, kad pastarasis rašytojas  būtų ką nors panašaus parašęs. Apsakymas, rastas knygoje vos ne dokumentiškai aprašynėjo vieno mokslininko – tyrinėtojo gyvenimo atkarpą, kai jis įrodinėjo, kad Žemė kažkada buvo žymiai mažesnė, tik po to įvyko dviejų kosminių kūnų susidūrimas, o vėliau mūsų pasaulis tapo didesnis, kaip knygoje parašyta: “toks, koks yra dabar”.  Knygoje būta ir daugiau keistų kūrinių, visisškai nebūdingų Rėjaus Bredberio kūrybai.

Kita knyga sukurta Kažkokio Džono Braitono 1830 metais. Man ji pasirodė irgi fantastinė, iliustruota keistais nespalvotais žemėlapiais.  Abi knygos išverstos į rusų kalbą.

Norėjau nors trumpam pasidžiaugti žemėlapiais, tačiau muziejininkas neleido. Sako, kad tai svarbu muziejuj…

Galėjau tik laikinai palaikyti tą didijį, spalvotą.

Tačiau miestelio didžiausioji naujiena buvo – dingusi elektra ir neveikiantys telefonai. Niekas neužvedė nei savo mašinų ar traktorių. Atrodė keista ir paslaptinga.

Netrukus paaiškėjo gasdinanti bet akivaizdi tiesa. Miestelyje pasirodė viską naikiniantis robotas. Jis ėmė šaudyti į visus pasirodžiusius žmones. Naikinti jam sekėsi užtikrintai. Tik nedaugeliui iš susirinkusiųjų pasisekė pasprukti, o jei ir kam pavyko, tačiau greitai savo kailiu patyrė, kad pabėgti nuo naikintojo niekaip nepasiseks. Mėginus nutolti nuo miestelio daugiau kaip 1.5 km kiekvienas žūdavo, nors arti nebūdavo jokio roboto žudiko. Daugelis išlikusiųjų suprato, kad  robotas kažkokiu būdu paženklino kiekvieną gyventoją ir tos žymės – savotiški sprogmenys…

Man pasisekė čia išgyventi, išlikti, pasislėpti.

Atomazga įvyko visai netikėtai, kai susitikau mamą ir… robotą.

Paaiškėjo, kad ji įviliojo robotą į rūsį, kuris nusirito ten stačiais ir slidžiais laiptais. Matyt sutrenkė kažkokią svarbią mikroschemą, sistema persikrovė ir pradėjo jis funkcionuoti kaip normalus robotas ne maniakas.

Pasirodo, kad keistasis, karo reikmėm skirtas tvarinys yra iš tolimos paralelinės Žemės ateities, skriejęs atlikti užduoties, bet patekęs į kažin kokį lauką, kuris nubloškė tvarkdario aparatą į  mūsų pasaulį ir laikus.

Toks keistas sapnas, susapnuotas 2006 02 25 d. Telšiuose.

Šiandien neįstengsiu perspausdinti sekančio apysakos skyriaus. Labai pavargau. Reiks rytoj atsigriebti…

Iš Ailoverio užrašų

Po žmonos Elenos mirties visada norėjau užsimiršti. Suprantu, kad dėl to daug geriu ir piktnaudžiauju sarfiu. Šis virtualus narkotikas - man ne į gerą. Be to, pradėjau daug rašyti. Ne eilėraščius. Ne romaną. Rašau tikrovę. Ant lapų guldau savo mintis ir vadinu tai užrašais. Tai labai panašu į dienoraštį.

Bet čia nėra meno. Tai paprasčiausias bėgimas nuo tikrovės. Mano vizijų persmelkta yra filosofija ir vienatvė. Taip jau kelinti metai skęstu liūdesyje, taip vis nykstu. Tapau atsiskyrėliu, o kitų pravardžiuojamas atskyrūnu.

Kažkada mėginau nusižudyti, bet iki šiolei išlikau. Dabar vėl tik vegetuoju, lieku. Vis dar tebeieškau prasmės. Nesunku tiems, kurie regi tikslą ir vis dar kažką mato. Aš - šiek tiek kitoks. Nuo kitų skiriuosi savo vizijomis ir ryškiu polinkiu į vienatvę, svaigalus ir savo minčių pasaulį…

Dabar viską gaubia kerėpliška ir ledinė naktis - trečioji nuo katastrofiškų padarinių pradžios. Ta pradžia įvyko lapkričio tryliktąją, prabėgus devyniems mėnesiams po Elenos netekties.

Mirtis visuomet  turi neigiamą atspalvį. Net ir tuo atveju, jei ji vienintelė gyvenimo išeitis. Bet man dabar tas pats, nes baigiu su viskuo susitaikyti. Bent kol kas, kol dar įstengiu rašyti.

Užsirūkiau. Įkvepiu - iškvepiu dūmą. Kadangi rūkau, nusiimu skafandro šalmą. Kai valgau irgi taip darau.

Dabar naktis. Aplinkui vis ta pati neperžiūrima tamsa. Ir stingdantis šaltis. Už sienų Danauto užtemimas…

Vakar kalbėjausi su Artūru Bolariu, kuris sakė aptikęs kažkokius nesušalusius vabzdžius.  Aš irgi juos mačiau. Jie mano akyse šaltyje skrido spiečiu į pietryčius. Reginys buvo nerialus. Kiekvienas žinojome, kad  tokioje žvarboje niekas neskraido ir negyvena. Išskyrus žmones, kelias roplių rūšis ir sušalusius į ragą medžius šiame pasaulyje daugiau nieko nebuvo. Egzistavau ir aš, kurio kiti jau stengiasi vengti.

Tie vabzdžiai didumu su lig nykščiu. Jų sparnai plazdeno lyg laumžirgių. Patys padarai buvo panašūs į  skruzdės ir bitės hibridą…

Iki permainingų įvykių planetoje negyveno joks vabzdys. Šis pasaulis jų iš viso nepažinojo. Net paprasčiausios musės ar tarakono.  Inžinierius Bolaris teigia, kad šie skrajūnai  pirmakart buvo aptikti gerokai prieš  didžiąją nelaimę.  Tačiau nieko nepasakė kur jie buvo surasti ir kas juos aptiko.

Paslaptingieji vabzdžiai, matyt, minta elektromagnetiniu spinduliavimu, bet kažkokiu būdu sugeba paveikti visus elektrinius ir elektroninius prietaisus, nors taip jie sumažina  maisto sau išteklius.  Bet, nepaisant to, šių padarų dėka nebeveikia joks žmogaus sukurtas prietaisas išskyrus tuos, kurie varomi raumenų galia. Viską užblokavo nekviestieji svečiai.

Bus dar

Išplėštas knygos lapas neramiai suliepsnojo, o įsiplieskusi ugnis jau skleidė malonią šilumą. Kesvilas, negalvodamas paėmė kažkokį instrukcijų rinkinį, nerūpestingai plėšė ir glamžė lapus ramiai živelgdamas į plevenančią liepsną. Ugnis vis pėtėsi, kilo aukštyn, darėsi kaitresnė ir kūrė šilumą. Mažas kambarėlis buvo jaukesnis…

Šalia laužo krėsle sėdinti Eriko Kesvilo žmona murmėjo sunkiai suprantamus žodžius, kurie skambėjo kaip malda. Protarpiais tai buvo panašu į mįslingą užkeikimą, nors teisybę pasakius tai turėjo būti panašu į dainą, nors ir nebuvo.

Kalba su vyru nesimezgė. Abu tą minutę gyveno atskirą gyvenimą. Be tikėjimo, vien tam kad egzistuotų. Bet Kesvilas, paruošęs lapus juos sumetė į atskirą krūvą ir tyliai prabilo:

- Tu girdėjai apie Roką Ailoverį?

- Ne. - nutraukė savo keistą dainavimą Laura.

- Jis vakar pasikorė.

- Vadinasi jis jau trečias, - konstatavo nesaldų faktą moteris.

- Ne trečias, o jau penktas, - pataisė Erikas, - jei turi omeny nusižudžiusius.

- Nežinojau. - pasiteisino Laura, - Juk žinai, kad niekur kelintą dieną nebeišeinu. Po to, kai Džulija išėjo su jais…

- Atleisk, visai nenorėjau tavęs įskaudinti… - sušnabždėjo Kesvilas.

Netrukus jis nutilo. Kesvilo žvilgsnis nukrypo į liepsną, kurios atšvaitai žeidė ant niūrių kambario sienų.

- Pameni, - po neilgos pauzės jis vis viena prašneko, - vakar Artūras Bolaris pastebėjo keistus vabzdžius. Šią naujieną išgirdau iš Starfo.

- Tokiame baisingame šaltyje? - nustebo žmona.

- Kažkodėl - taip.

- Neatrodo įtikima. Kodėl mes nematėme tų vabzdžių? Juk už sienų dabar beveik penkiasdešimt laipsnių šalčio. Be to, Danaute net ir su žiburiu nerasi jokio vabzdžio.

Susimąsčiusi Laura po to pridūrė:

- Tavo naujiena skamba nerealiai.

- Suprantu, bet apie tai jau kalba visas miestelis.

- O kur dabar tie vabalai? A?

- Neįsivaizduoju, bet numanau kuo svarbus Rokas Ailoveris. Tu jį juk pažįsti.

- Kuo, - nustebo Kesvilo žmona.

- Jis rašė dienoraštį. Jis žinojo KAI KĄ apie mūsų visų tragedijos priežastį. Dienoraštyje daug kas parašyta ir paaiškinta. Nemažai vyrų apie tai tik ir šneka.

- Tu apie elektronikos mirtį?

- Būtent, tu pataikei.

- Tu žinai kur tas dienoraštis? - pasmalsavo Laura.

Vyras tik trumpai numykė, pažadėdamas viską sužinoti, gal net surasti  tuos svarbius užrašus…

TĘSINYS BUS RYTOJ

Šį rašinį  rašiau 2001 - 2005 metais. Ir jis gimė šiek tiek neįprastomis aplinkybėmis. Tuomet buvau apsistojęs Plungėje ir išgyvenau ne pačias geriausias dienas. 2001 rudenį kažkur pamačiau neįprastai daug nugaišusių vabzdžių ir kilo mintis apie tai kas gi nutiktų, jei pasaulyje staiga nustotų veikti visi elektros ir elektronikos prietaisai. Susiedamas šias idėjas pradėjau kurti “Invaziją”. Vėliau kūrinio varikliu tapo asmeninė depresija, kurią pagimdė prasti santykiai su vienu žmogumi…

“Invazija” bus spausdinama dalimis ir stengsiuosi  į savo blogą įdėti po vieną arba du skyrius per dieną. Išimtys - užimtos dienos, kuomet nebus laiko prisėsti prie perspausdinimo, nes rašinys paprasčiausiai rašytas, o ne surinkinėtas kompiuteriu.

Ką tik užgęso paskutinis žibintas. Rokas Ailoveris ant stalo numetė nebenaudingą prožektorių ir tyliai sušnypštė keiksmažodį. Patalpoje įsiviešpatavo prietema. Tik pro murziną stiklą persišvietė skaudžiai raudonas Dua pjautuvas, o žvaigždės nepajėgė prasiskverbti pro tamsos uždangą, kuri įsiviešpatavo šią naktį. Beprotiškai ilgu, nes laikas nerialiai ištęstas. Iki ryto liko dar gerokai daug…

Ailoveris ieškojo savo užrašų, kuriuos nusprendė pratęsti šią atšiaurią naktį. Pratęsti, kad kas nors galėtų juos perskaityti ir kada nors sužinoti bei suprasti kodėl ir kaip atsitiko po lapkričio dvyliktosios…

Tai buvo viso labo tik dienoraštis, kurio paskutinėje dalyje buvo pasakojama apie Danauto žlugimą. Nuo šalčio sustirę Roko pirštai apčiuopė storą  ir aptrintą užrašų viršelį. Atvertęs jį beveik nieko neįžiūrėjo, nes mėnulio šviesa buvo per silpna. Užrašyti žodžiai liejosi į vientisą ir neaiškią dėmę.

Kambaryją buvo šalta, nes elektrinis šildytuvas nebeveikė jau trečią dieną. Teko  vilkėti šiltus drabužius ir sunkų skafandrą. Bet vis viena buvo pasiutusiai šalta, juolab, kad termometras už sienų rodė  minus šešiasdešimt…

Liūdesį  papildė nežinia, kas vyks toliau. Žmonės jau seniai gyveno neviltyje. Laukė nežinodami kokia laukia ateitis. Rytdieną galėjo pakeisti tik pagalba iš artimiausio Žemės kampelio. Tačiau nieko panašaus nebuvo., nes nebeveikė joks elektroninis ryšio prietaisas, negalėjo startuoti  net pagalbos signalus siunčiantis zondas. Danauto pasaulis paskendo agonijoje, atkirstas nuo viso likusio pasaulio. Nepaisant tokios niūrios realybės, Rokas Ailoveris norėjo, kad nors kažkas liktų po jo, po kitų, jei visa bendruomenė, nesulaukusi viltingo išsigelbėjimo, išnyktų…

***

- Laura.

- Ką?

- Ar turi degtukų?

- Ne.

- O žiebtuvėlį?

- Juk žinai, kad neberūkau.

- O gal  yra kur nors vienas užsilikęs?

- Nustok manę kamantinėjęs. Aš pavargau. Nueik į kompleksą. Gal Sarfas kuo padės. Jis gi užkietėjęs rūkalius…

-Gerai, nueisiu, Laura, nors su tuo sukčiu esu susipykęs.

- Nueik, Erikai.

Tęsinys bus kitą dieną.

****

Galejai viska pabaigti jau pirmoj pastraipoj… O dabar - pareigunas, moteris koridoriuje… Ir jokio tolko… Shiaip panashu man i Roberta Shekley, tik galejai padaryt posuki su preigunu ar moterishke ir ishskrist uzhkariaut kosmoso, arba ishlosht loterija… Net nezhinochiau kaip vertinti, jei ir galechiau… LISK GREICHIAU ISH DEPRESUXOS!!!

****

Nagi įdomiai. Pradžioje gerokai nusiminiau, nes pamaniau, jog būsi mano vieną idėją nutelepatinęs, bet (fiūūū…) nieko tokio, nukeliavai visai ne į tą pusę :)

****

brrr… Na ir pasaulis čia pas tave :))

****

Išradingai -  Isjyrai, Rutū…
Pesimizmo nestokoji, bet ir šmaikštumą jaučiu - bent jau Roberto Kibeno firmos reklamoj :)

****

klaidų esama, bet smagiai skaitosi

Susidėvėjo ir atbuko tos  pagrindinės mano smegenys. Garantinis laikas jau seniai ištirpo. Man valstybė nieko nepažadėjo, todėl apie kompensacijas tegalėjau tik pasvajoti.
Atmintis gerokai sutriko, o skausmas kairėje galvos pusėje bylojo apie paskutinias mano proto gyvavimo savaites, o gal tik dienas.
Pas biotechniką nebegalėjau nueiti. Tam trūko šlamančių, be to, ir laiko.  Liko tik viena egzistencijos pratempimo galimybė – chemizuotas.
Beje, jis buvo visuomet privalomas,  bet vėlgi man trūko jam įsigyti pinigų, nes niekur, dėl šlubuojančios atminties, nebedirbau. Į pensiją buvau dar per jaunas, tačiau menkos mano tėvų pajamos mane iš anksto pasmerkė trumpam gyvenimui. Turčiai, apgailestavau ir niršau, visuomet galėjo įsigyti ilgesnę egzistenciją. Jie ir gyveno padoriau – net po kelis šimtus metų ir visai kitomis sąlygomis. Aš gavau tik standartinį paketą – leidimą gyvuoti penkiasdešimt metų.  Garantija baigėsi prieš kelias savaites ir aš neramiai žvilgčiojau į kalendorių kas kelias valandas rydamas chemizuoto ta****es, kurių menkos atsargos sparčiai seko. Tokios nykios perspektyvos nesapnavau netgi sapnuose. Be to, praėjusią savaitę  mane paliko Lara, mano žmona, pastebėjusi, kad esu visiškai niekam tikęs, kad man gyventi liko visai nedaug…

Valstybė ir korporatyvas jau prieš daugelį amžių pasirūpino griežta gyvosios organikos kontrole. Legendinis Eringas Rutū sukūrė paprastą Protingojo potencialo standartizacijos sistemą. Ilgainiui ne kūną gydantys medikamentai ir fizinė invazija į žmogaus ar kurio kito mąstančio padaro kūną lėmė organizmo gyvenimo trukmę. Naujagimio ateitį lėmė ne kas kita, o tėvų sukauptas kapitalas ir jų padėtis hierarchinėje sistemoje.
Man nepasisekė, nes gimiau benamių šeimoje. Tiesą pasakius aš netgi nepamenu savo mamos ir tėvo. Neprisimenu net savo  giminaičių. Tikriausiai jų iš viso nebūta, nors tikėtina, kad daug ką visiškai pamiršau.
Sunkokai man sekasi rašyti ir dėstyti savo sukiužusias mintis. Dabar keikiu savo motiną, kuri paleido mane tokį į  Pastogės pasaulį: minimalizuotą tik su standartiniais sugebėjimais, įdiegtais gavus  kiberpedagogų  suleidus bendrojo lavinimo syvus. Būti protingesniu ir labiau išsilavinusiu negalėjau dar ir dėl to, kad nuolat trūkdavo nuolankumo mokslo tarnams, o mokytojų aš totaliai nekenčiau. Todėl ir likau toks, o šiuo metu sparčiai gendantis…

Dar sykį susiraukęs nurijau chemizuoto porciją ir bukai įsistebeilijau į pilkšvą sieną ir pasieniais išmėtytus prietaisus, aparatūrą, kuri man buvo labai naudinga, kol buvau reikalingas, kai dirbau…

Staiga pasigirdo čaižus skambutis, sudraikęs  pabiras mano mintis. Supratau, kad už durų, ko gero, stoviniuoja koks nors inspektorius, ketinantis mane apklausti ir bjauriais įtaisais išmatuoti mano fizinę ir biologinę būklę. Ir neapsirikau. Koridoriuje laukė Edvardas Monkė – kontrolės departamento  jaunesnysis inspektorius, rankoje laikantis tamsų aplanką su nykiais popieriais ir po pažasčia pasikišęs  kontrolerių paketą.

- Laba diena, pone  Nelsai  Isjyrai.
Jo laibas balsas nuskambėjo erzinančiai. Aš įsitempiau ir tarsi laukdamas nemalonios injekcijos sugebėjau išspausti tik tai:
- Labas…
Pareigūnas įsmeigęs akis prašneko dėl ko atėjęs, teisindamasis, kad visai nenorėjo manęs sutrukdyti, bet priverstas atlikti standartinį patikrinimą.
Jam paliepiau nieko nelaukti ir atlikti tyrimą.
Inspektorius užmetė ant mano sopančios galvos lengvą visokiomis gudrybėmis apnarpliotą kepurę ir tylėdamas niūriai konstatavo:
- Labai blogai. Tavo smegenys gerokai pažeistos laiko. Chemizuotą vartoji?
- Žinoma, kad be jo neapsieinu, - kiek priekaištaudamas jam pasakiau ir iš kišenės ištraukęs paskutiniąsias piliules. – Jų turiu mažai, bet geriu pagal standartus.
- Neblogai, - sušnypštė Monkė. – bet jį vartoti reikia dažniau. Tavo metų būdamas mielai gerčiau trigubą chemizuoto.
Nenorėjau su juo ginčytis arba teisintis, kad preparatui paprasčiausiai nepakanka pinigų todėl tyliai laukiau ką pasakys inspektorius.
Jo atsakymo ilgai laukti nereikėjo:
- Apgailestauju, kad jums nesiseka. Jūs gerokai atsiliekate nuo nustatytų normų. Ko gero, jūsų organus teks parduoti, o asmenybę  likviduoti. Patarčiau užsirašyti eilėn pas Robertą Kibeną. Jis kokybiškai ir greitai atlieka Himirimisepciją.
Žinojau, kad man  teks greitai mirti ir būti išmontuotam, bet ką nors pakeisti nebeturėjau nei jėgų, nei galimybių.
Inspektorius baigė savo nykų darbą, skubiai nuplėšė prakeiktas raizganas nuo mano pavargusios galvos ir, kažką užsirašęs savo popiergaliuose,  kreipėsi į mane:
- Ar sutinki deklaruoti savo organiką?
Man nebuvo svarbu ką toliau daryti. Nebegalvodamas pasirašiau ant blanko, papuošto Respublikos herbu ir kitais rekvizitais ir, nebesiteikdamas pagarbiai išleisti ir atsisveikinti su tuo pareigūnu, nusigręžiau į langą, kuriame mirgėjo vakarėjančio miesto žiburiai.
Monkė pasišalino tyliai. Matyt jo kaukolėje dar teberuseno žmoniškumas, kurio nepajėgė užgesinti oficiali standartais paramstyta mąstysena ir  inspektoriaus užimama visuomeninė padėtis.

Likau vėl vienas. Niekas man neskambino, niekas nerašė. Neuroninis paštas irgi buvo tuščias. Todėl vėl teko susidraugauti su tyla ir vienatve, kuri vis gilyn skverbėsi į mano vidų. Tačiau po devintos valandos “Gerųjų naujienų”, transliuojamų drauge su reklamomis tiesiai į mano protoplazmos pusrutulius man kilo išganinga mintis. Aš norėjau ne tik toliau gyventi ir tęsti net ir tokį rūškaną gyvaliojimą, bet ir nugalėti. Išmontuotas būti tikrai netroškau, nors prieš puse dienos apie tai dar būčiau susimąstęs. Nusprendžiau išeiti iš sistemos. Nors ir suskaičiuotas ir įvertintas, tačiau suskubau atsistoti. Susibėręs atgal į kišenes chemizuotojo piliules, išbėgau iš priplėkusio kambario į apytamsį koridorių.  Priešais būsto duris  žiburiavo komunikacijų skydinė. Aš jau žinojau ką  turiu daryti.
Laidas, elektra… išlydis ir plūstantis energijos srautas.
Akyse sužaižaravo ir sąmonė nusidažė neaiškia spalva, bet buvau gyvas, tik gulėjau paslikas savo vėmaluose.
- Ką jūs čia veikiate?
Į mane žvelgė  nepažįstama moteris, kuri stebino keista kažkokiomis vielomis apraizgyta šukuosena.
- Nieko. -  pasakiau tik tiek nes neišsidaviau ką neseniai nuveikiau, - tik prastai pasijutau. Kur mano chemizuotas?
Moters, matyt būta gerokai turtingesnės, nes ji išsitraukė visą dėžutę spalvotų chemizuotojo preparato piliulių. Bet man ir be tos chemijos buvo  geriau. Mintys tapo lėtesnės, tačiau laisvesnės. Aš prisiminiau daugiau negu iki šiol. Tik  velniškai norėjau valgyti. Tokio apetito man nebūta ištisus trisdešimt metų…

Išėjau laukan įkvėpti gryno oro, bet ten mane pasitiko rūškanas pareigūnas. Jis paprašė manęs deklaracijos apie protoplazmos būseną. Bet aš nieko neturėjau. Norėjau kvėpuoti grynu oru ir mėgautis kitokiomis mintimis. Bet džiaugsmą užgesino ramintuvas, nukreiptas tiesiai man į tarpuakį…

Buvau  nusiminęs, nes gulėjau ankštoje plazmokalėjimo kameroje. Man atnešė bibliją ir gerokai per didelę instrukcijų krūvą. Tamsoje tūnojo dar keletas kalinių. Jaučiau savo apsunkusias mintis, kurias, matyt, nulėmė ramintuvo sukeltas šokas.
Mintys buvo negrynos. Laisvės pojūtis buvo dingęs. Tamsoje pavarčiau instrukcijas. Jos skelbė apie tai kur geriausia kreiptis kilus norui mirti. Bet ir labiausiai subjaurotas gyvenimo organikas  žinojo, kad Pastogės pasaulyje geriausia mirti  Roberto Kibeno firmos salone.